Tu būrei man

Tu būrei man

Tu būrei man iš tirščių kavos,
Gundei ir gundei, gal šiek tiek atsainiai,
O aš nepamenu, mielas, nei tavo akių spalvos,
Vien tavo žodžių vingrių man buvo mažai.

Tu šokai lyg šoktum ne su manim o sau,
Tarsi žavėtų tave tavo paties atspindžiai,
Sakyk, ko čia atėjai – aš tavęs klausau,
Tylos pro duris neįleisk, ji dusina mane.

Man reikėjo pokalbių lyg vyno svaigaus,
Mano norai tyri, mano siela plati,
O tu padėjai rožę ant devinto dangaus,
Šypsojeis, sakei: „Pasiimk pati“.

Jei būtumei skonis, tu būtum kartus,
Nors žiūri į mane be galo saldžiai,
Įskaudinai širdį, atiduok jos raktus,
Leisk man skrist, leisk pasilikt išdidžiai.

Ar įliptum, mielas, į mano balkoną,
Kol žvaigždės sukas svajingai ratu?
Ar nukirstumei galvą bjauriam drakonui,
Jei gyventume lyg pasakoj aš ir tu?

Autorė: Birutė Sol