Sulaukėme senelio

Sulaukėme senelio

Kalėdų šventės scenarijus skirtas penkių ir daugiau 6-10 metų vaikų grupei. Šventė turėtų būti rengiama erdvioje patalpoje, kad užtektų vietos aktyvesniems žaidimams.

Mokytoja ar kitas suaugęs žmogus sukviečia vaikus į salę.

Mokytoja: Vaikai, jau visai netrukus į mūsų duris pasibels Kalėdų senelis. Ar laukiate senelio?

Vaikai atsako.

Mokytoja: Kad laukti nebūtų ilgu, susėskime visi ratu ir paspėliokime kalėdines mįsles, ar gerai? Pirmoji mįslė štai tokia: Nors ką tik gimęs, bet jį vadina seniu. Nors ne žilas jis, bet baltas visas, jis visad tyli, sako, kad jis neturi smegenų. Kas jis?

Vaikai spėlioja. Jei neatspėja, mokytoja pasako atsakymą: besmegenis.

Mokytoja: Kita mįslė: debesyse gimė, debesyse augo. Ant delno nutūpus ašarėlėm rauda. Kas?

Vaikai spėlioja. Jei neatspėja, mokytoja pasako atsakymą: snaigė.
Į duris pradeda belsti Kalėdų senelis.

Mokytoja: Kas gi ten? Ar tik ne Kalėdų senelis? Eime pasitikti.

Mokytoja atidaro duris, pro kurias matyti tik didelis raudonas dovanų maišas, kurį neša snieguolė. Pasidėjusi sunkų maišą linksmoji snieguolė skuba pagelbėti seneliui, kuris neša vieną mažą raudoną maišelį.

Snieguolė: Sveiki, vaikai.

Kalėdų senelis: Sveiki vaikai, ar laukėte mūsų?

Vaikai: Laukėme.

Kalėdų senelis: Aš taip pat laukiau. Visą pavasarį, visą vasarą, visą rudenį laukiau, kol galėsiu aplankyti jus. Ir snieguolė laukė, vis skaičiavo kalendoriuje dienas. Ir pagaliau ta diena atėjo. Na, eime į salės vidurį, kad galėčiau pamatyti linksmus jūsų veidukus.

Kalėdų senelis atsisėda vidury salės ant kėdės, o snieguolė bėginėja tarp vaikų ir spaudžia kiekvienam ranką.

Senelis: Na, vaikai, senas esu jau, viską prisiminkti vis sunkiau, gal galite priminti man savo vardus?

Vaikai vienas paskui kitą sako savo vardus.

Senelis: Kokie gražūs vardai! Kad jau susipažinome, pažaiskime žaidimą. Lauke buvo šalta, sušalome. Žaisdami mudu su snieguole sušilsime, o ir jums jau metas pajudėti.

Snieguolė suskirsto vaikus į poras po du. Kiekvienai porai išdalina po vienkartinį puodelį ir golfo kamuoliuką („sniego gniūžtę“). Žaidimas vadinamas „Taikusis sniego karas“. Vaikai, turintys gniūžtes, sustoja į eilę vienoje salės pusėje, vaikai su puodeliais – lygiagrečiai kitoje. Kai snieguolė duoda komandą, gniūžtes turintys vaikai jas meta savo porininkui taip, kad ji įkristų į puodelį. Nesvarbu, ar gniūžtė pataikė į puodelį ar ne, puodelį turintis vaikas ją meta atgal porininkui ir viskas kartojama iš naujo. Įdomumo dėlei galima skaičiuoti pagautų gniūžčių skaičių. Senelis tuo tarpu vaikšto prie vaikų ir pataria kaip taikliai mesti, pagiria, kuomet vaikai pataiko, pats mėgina mėtyti gniūžtę snieguolei, į žaidimą įtraukia mokytoją.

Snieguolė: Smagumėlis. Na, o dabar, vaikai, kadangi senelis labai pavargo (kol snieguolė taria šiuos žodžius, Kalėdų senelis prisėda ant kėdės ir iš karto pradeda knarkti) leiskime jam pailsėti, o mes pažaiskime klausimų-atsakymų žaidimą. Tikriausiai kiekvienas iš jūsų kartais pagalvoja: kodėl senelio barzda balta, kur jis gyvena, ką mėgsta žiūrėti per televizorių? Tiesa? Taigi jūs klauskite, o aš pamėginsiu atsakyti jums.

Vaikai pradeda uždavinėti klausimus. Jei visi tyli ir nedrįsta klausti, mokytoja atneša kepurę su viduje esančiais užrašytais klausimais. Vaikai traukia po vieną lapelį ir skaito klausimus. Galimi klausimų variantai:

• Kaip Kalėdų senelis sutalpina kalėdines dovanas visiems pasaulio vaikams į roges? Ar jam tenka vis grįžti į savo namus ir pasikrauti naujų dovanų?

• Jeigu vaikai blogai elgėsi, ar jie vis tiek gauna dovanų?

• Kodėl kartais galima pamatyti net kelis Kalėdų senelius?

• Kaip Kalėdų senelis atneša dovanas tiems, kurių namuose nėra kamino?

Kai vaikams pristinga klausimų ir ištuštėja klausimų kepurė, Kalėdų senelis strykteli nuo kėdės, pasirąžo ir taria:

Senelis: Tai bent pailsėjau. Dabar galėsiu vėl žaisti su jumis, mano mielieji. Pažaiskim žaidimą „Senelis liepia“.

Snieguolė paaiškina naujo žaidimo taisykles. Visi sustoja ratu aplink senelį, kuris duoda įvairias komandas. Pavyzdžiui: „Senelis liepia liesti žemę“, „senelis liepia šokinėti ant vienos kojos“. Vaikai turi vykdyti paliepimus, jei tik jie prasideda fraze „senelis liepia“. Jei šie žodžiai komandoje nepanaudoti, vaikai turi jos neklausyti. Tas vaikas, kuris suklysta, tampa Kalėdų seneliu ir eina į rato vidurį. Dabar jis turės duoti komandas.

Senelis: Su jumis, vaikai, be proto linksma. Man tiesiog upeliais bėga prakaitas. Manau, buvote nuostabūs ir dabar tikrai nusipelnėte pamatyti, kas yra tame dideliame raudoname maiše.

Snieguolė atneša į salės vidurį didelį maišą ir mažą maišelį. Vaikai susėda ratu.

Snieguolė: Kalėdos yra pati gražiausia metų šventė. Taip gera čia su jumis būti, taip smagu žaisti žaidimus. O dabar prisiminkime, kas gero nutiko šiais metais. Noriu, kad po vieną prieitumėte prie manęs ir papasakotumėte, kas gero jums nutiko šįmet.

Vaikai prieina prie snieguolės po vieną ir dalinasi savo džiaugsmais. Snieguolė kiekvienam įteikia dovaną. Kai visos dovanos iš didžiojo maišo išdalintos, Kalėdų senelis paima į rankas mažąją dovaną ir klausia:

Kalėdų senelis: Vaikai, o ar žinote, kam skirta ši maža dovanėlė?

Vaikai turėtų atspėti, jog dovana skirta mokytojai. Jei spėliojimas nesiseka, snieguolė atsistojusi seneliui už nugaros rodo į mokytoją. Kai pagaliau atspėjama, senelis sako:

Kalėdų senelis: Esate šaunūs vaikai, juk pas blogus vaikus aš nebūčiau atkeliavęs. Tačiau didžiausias nuopelnas už jūsų gerumą atitenka mokytojai. Juk ji jus auklėja, jums pataria. Sveikiname mokytoją su Šventomis Kalėdomis.

Senelis įteikia dovaną mokytojai. Snieguolė bučiuoja mokytoją į žandą.

Snieguolė: Ką gi, mielieji. Tai buvo pati smagiausa diena, kokia tik gali būti. Tačiau mudu su seneliu turime vykti pas kitus vaikus. Kad išsiskirti nebūtų liūdna, sudainuokime gražią kalėdinę dainą.

Mokytoja įjungia gražią kalėdinę dainą, kurią visi vaikai moka dainuoti, ir visi ratu susikibę už rankų eina viena kryptimi ir dainuoja. Po dainos senelis ir snieguolė atsisveikina daug kartų mojuodami, spausdami vaikams rankas ir linkėdami gerų ateinančių metų.

Autorė: Birutė Sol

X